Žmogus jau gimdamas įgyja teisę į lygybę su kitais visuomenės nariais. Valstybė, visuomenė turi užtikrinti žmogui galimybę realizuoti save, panaudoti savo gebėjimus, o pastarasis savo gyvenimu ir darbu turi prisidėti prie bendro tautos, šalies progreso. Tai įmanoma tik nepriklausomoje demokratinėje valstybėje.
Istorinė patirtis rodo, kad kelias į Nepriklausomybę lietuvių tautai buvo ilgas ir sunkus. Nuo pat Liublino unijos Lietuvos politinis ir ekonominis savarankiškumas po truputį mažėjo, kol nualinta karų, kivirčų su Lenkija ji visai nusilpo ir tapo Rusijos imperijos dalimi. Prijungta prie Rusijos Lietuva jokios savivaldos negavo. Pirmojo pasaulinio karo metais svarbiausias tautinio išsivadavimo tikslas buvo atkurti valstybės nepriklausomybę, tuo labiau, kad kilus karui paplito idėja, jog tautos teisė gyventi savarankiškai nepriklauso nuo jos dydžio.
1918 m. Vasario 16 d., pirmininkaujant tautos atgimimo patriarchui Jonui Basanavičiui, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Jame skelbiama, kad atkuriama Lietuvos valstybė (su sostine Vilniumi), kurios santykius su kitomis valstybėmis nustatys demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.
Nepriklausomybės paskelbimas buvo svarbus Lietuvos politinio gyvenimo įvykis. Šis aktas apgynė kraštą nuo Lenkijos aneksinių ketinimų, neleido kitoms valstybėms kištis į vidaus reikalus. Tai apsisprendimas turėti kultūrinį, ekonominį, politinį savarankiškumą. Tai dokumentas, išreiškęs lietuvių tautos lūkesčius.
Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo 104-ąsias metines, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos mokiniai kūrė kompozicijas naudodami valstybės vėliavos spalvas. Istorija liudija, kad žmogus labai brangina savo laisvę ir pripažįsta ją aukščiausia ir neabejotina vertybe.
Istorijos mokytoja metodininkė Regina Bučinskienė
